Yra žmonių, kurie negali susitaikyti su tuštumos jausmu, net jeigu jų gyvenimas apsčiai visko pripildytas. Štai kad ir Europoje, sočiausiose ir labiausiai išsivysčiusiose šalyse, – koks didelis depresijų, savižudybių, narkomanų procentas. Bet yra žmonių, kurie tenkinasi minimumu. Ir yra europiečių, kurie keliauja į Indiją ar dar kur nors, kad truputį save užgniaužtų, sumažintų savo egoizmo lygį, pasitenkintų mažu.
Kuo mažiau egoizmo, tuo žmogui lengviau. Jis nusileidžia iki gyvūninio lygmens ir jam pasidaro visai gerai. O kuo labiau jis vystosi ir kuo didesnis jo egoizmas, tuo jam sunkiau, – jis privalo atsakyti į įsisenėjusius klausimus. Taigi kol kas kiekvienas renkasi savo kelią, – bet iš esmės tai, kas su mumis vyksta kiekvieną akimirką, nors to ir nesuprantame, mūsų nuolatinis egoistinis vystymasis veda mus prie to, kad mums prireiktų atsakymo į aiškų klausimą – dėl ko aš gyvenu?
Atsakymo į šį klausimą nerasime kokiose nors gudrybėse, narkotikuose ar nusiraminimuose, o tiktai aiškiai atskleisdami sau visą tą dydį, visus pasaulius, kuriuose egzistuojame. Prie to mūsų raida mus atveda nori nenori. Taigi neįsijungę į bendrą mūsų pasaulio valdymo sistemą prieiname tokią būseną, kuri yra blogesnė už mirtį. Todėl turime pradėti suprasti ir atskleisti visą šį bendrą pasaulio paveikslą tokiame lygmenyje, kuris leistų mums jaustis saugiai ir patogiai.
